Skaudi netektis
- ingamakarkova
- 11-26
- 1 min. skaitymo
Vidutinis tarpukario Lietuvos gyventojas nesulaukdavo penkiasdešimtmečio. Tačiau šis faktas nepalengvino vaikų, kuriems anksti tekdavo išgyventi artimiausių žmonių netektį, gyvenimo.
Batcijonai iš Dieveniškių buvo vienuolika metų, kai pradėjo gęsti jos tėčio gyvybė. Grįžusi iš žydų mokyklos jį rasdavo namuose. Išbalęs bei sulysęs gulėdavo lovoje be jėgų. Namai apleisti – tėčiui negalint dirbti nebuvo malkų pasišildyti nei duonos pasistiprinti. Mergaitei sudiegdavo krūtinę, kuomet jo akyse pastebėdavo besikaupiančias ašaras.
“Niekada nedrįsau pagalvoti, jog vieną dieną nebeturėsiu tėčio. Žinojau, kad žmonės miršta, bet mano tėčio mirtis atrodė neįmanoma”, rašė savo dienoraštyje.
Tačiau vieną dieną buvo skubiai iškviesta iš mokyklos. Iš tikrųjų tądien ji labiausiai nerimavo dėl tėčio, kuris pradėjo prašyti draugų ir giminaičių neleisti jam išeiti, sveikatos. Turėjo nuojautą, jog kažkas baisaus artinasi. Parbėgusi namo, jį rado gulintį ant grindų tarp žvakių.
„Iki šiol gailiuosi, jog tą nelemtą dieną išėjau į mokyklą“, praėjus daugeliui metų prisipažino.