Muziejaus lankytojams
Švietimas
Socialiniai tinklai
Darbo valandos
Kiekvieną dieną
10:00–18:00
Pirmadienis - nedarbo diena
SVEIKI ATVYKę į štetlą
Atraskite štetlus – kadaise klestėjusius žydų miestelius Rytų Europoje. Sužinokite apie jų kilmę, kasdienį gyvenimą ir palikimą.
Slinkti
Štetlai
Ar kada nors susimąstėte, kas iš tikrųjų yra štetlas?
Štetlas (jidiš k. žodis, reiškiantis „mažas miestelis“) buvo tam tikro tipo žydų gyvenvietė,
anksčiau paplitusi visoje Rytų Europoje. Šie miesteliai buvo gyvybingi žydų gyvenimo centrai,
kuriuose klestėjo tradicijos ir vyko nuolatinė sąveika su kitomis bendruomenėmis. Prieš
Holokaustą Lietuvoje galėjo būti net 200 miestelių, priskiriamų štetlams, – kiekvienas iš jų buvo
unikalus kultūrų, kalbų ir kasdienio gyvenimo mišinys.
Šimtmečiais štetlai Vidurio ir Rytų Europoje buvo namai ir žydams, ir krikščionims –
katalikams, protestantams, stačiatikiams. Gyventojai kalbėjo įvairiomis kalbomis, tarp jų – jidiš,
lietuvių, lenkų, rusų ir kitomis, tai atspindėjo tuo metu egzistavusį Rytų Europos visuomenės
daugiakultūriškumą. Daugelyje štetlų žydai sudarė beveik pusę gyventojų, jie gyveno glaudžiose
bendruomenėse, kurių kasdienybė sukosi apie religiją, švietimą, prekybą ir šeimą.
Štetlo gyvenimo centras buvo turgavietė – vieta, kur vyko prekyba ir socialinis bendravimas. Čia
gyventojai rinkdavosi parduoti prekių, pasidalinti naujienomis, švęsti vietos šventes. Kai
kuriuose štetluose vykdavo kasmetės mugės, pritraukdavusios lankytojų iš viso regiono ir
sustiprinusios vietos ekonomiką. Aplink turgų veikė mažos parduotuvėlės, vadinamos
kromeliais, čia prekeiviai siūlė įvairias prekes – nuo audinių iki maisto.
Religinis gyvenimas štetluose buvo neatsiejama kasdienybės dalis. Sinagogos ir bažnyčios,
dažnai stovėjusios greta viena kitos, buvo maldos vietos žydų ir krikščionių bendruomenėms.
Žydų bendruomenės turėjo atskiras mokyklas, košerinės mėsos parduotuves ir mikvas (ritualines
maudyklas), kurios užtikrino religinių ir kultūrinių praktikų tęstinumą.
Vienas iš labiausiai išskirtinių štetlo bruožų buvo glaudūs bendruomeniniai ryšiai. Kiekvienas
pažinojo kiekvieną – nuo gimimo iki mirties – ir tvirti bendruomeniniai saitai garantavo, kad
žmogus neliks be pagalbos. Žydų labdaros organizacijos teikė paramą tiems, kuriems jos reikėjo,
stiprindamos labdaros ir abipusės pagalbos vertybes. Ekonominių sunkumų ar asmeninių
nelaimių akivaizdoje štetlo gyventojai rėmėsi vieni kitais, sukurdami stipriai susietą visuomenę.
Pirmieji štetlai pradėjo kurtis XVI a., o jų skaičius smarkiai išaugo, kai Lenkijos–Lietuvos
valstybės didikai pradėjo kviesti žydų naujakurius – kvalifikuotus amatininkus, prekybininkus ir
raštininkus – kurtis šalia jų dvarų. Šie žydų imigrantai atliko svarbų vaidmenį vietos
ekonomikose, atsinešdami prekybos, amatų ir raštingumo įgūdžių.
Tuo metu didžioji Lenkijos–Lietuvos valstybės gyventojų dalis buvo neraštinga, o žydai,
turėdami gilias švietimo tradicijas, mokėjo skaityti, rašyti ir tvarkyti finansus. Jų gebėjimai buvo
itin vertinami, todėl žydų bendruomenės tapo neatskiriama regiono ekonominio kraštovaizdžio
dalimi. XVIII a. pabaigoje daugiau nei pusė dabartinės Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos
teritorijose įsikūrusių žydų gyveno štetluose, likusieji – didesniuose miestuose.
Šimtmečius štetlai atliko esminį vaidmenį žydų kultūroje, formuodami tradicijas, religines
praktikas ir tapatybę. Tačiau karai, persekiojimai ir emigracija pamažu lėmė jų nykimą.
Holokaustas nusiaubė žydų bendruomenes visoje Rytų Europoje, o dauguma štetlų buvo visiškai
sunaikinti.
Šiandien išlikę labai nedaug fizinių štetlų gyvenimo pėdsakų. Tokie muziejai kaip „Dingęs
štetlas“ Šeduvoje atlieka svarbią misiją – saugoti šių kadaise klestėjusių miestelių atminimą ir
paveldą. Naudodamas istorinius artefaktus, fotografijas ir palikuonių pasakojimus, muziejus
leidžia pažvelgti į turtingą štetlų kultūros paveldą, siekdamas užtikrinti, kad šios istorijos niekada
nebūtų pamirštos.
