Nuotakos lagaminas

Saros Melaitės Nauji metai ties pusiauju

arpukariu čia įrengtoje autobusų stotelėje žmonės atvykdavo arba išvykdavo iš Šeduvos. Kai kada išvykdavo ilgam, kaip tai padarė šeduvė Sara Melaitė.

Sara augo gausioje mylinčioje šeimoje, turėjo galybę draugų. Regis, didelio vargo jaunystėje nepatyrė. Ji buvo pasiturinčio Šeduvos pirklio jauniausia dukra. Jai patiko nešioti gražius papuošalus, madingai rengtis. Galėjo sau leisti.

1928-ųjų pabaigoje Sara išvyko į nepažįstamą Pietų Afrikos kraštą. Planavo ištekėti už tenai jos laukiančio jaunuolio iš gimtosios Šeduvos, Džo Flečerio, jos geriausios draugės brolio. Kadangi vyko kaip nuotaka, būtinai reikėjo vežtis kraitį. Jame buvo virtuvės rakandai: puodai, „bliūdai“, keptuvės, ritualiniai indai, apeiginės taurelės. Nemažas samovaras – irgi, nes kaipgi be arbatos?! Pasogą sudarė ir kiti svarbūs daiktai, reikalingi kuriant naują šeimą, asmeniniai niekučiai. Kelionė laivu turėjo trukti porą savaičių, o ties pusiauju tikėjosi sutikti Naujuosius. Todėl lagaminuose vietos rado ir aukštakulniai, blizganti suknelė, plunksnos, perlų vėrinys.

Jos atsivežtą kraitį dabar saugo Saros dukros ir jų šeimynos. O taip reikalingas samovaras? Apkeliavęs pasaulį, jis grįžo ten, iš kur išvyko, – Šeduvon, į muziejų „Dingęs štetlas“.

0:00