Popierinis ryšys

Laiškas, kurį Adutė siuntė draugei į Pietų Afriką. Asmeninė Sue Benatar kolekcija.

„Klausiu vaikiškai naivų klausimą (o klausiant taip skauda širdį): negi iš tikrųjų tavęs daugiau nebepamatysiu? Niekados, niekad per savo amžių? Nei vėliau, nei rytoj, nei kada ateity, niekados? Negi tai tiesa?“

Šiuos žodžius Adutė rašė plyštančia širdimi. Visai neseniai, 1939 m., jos geriausia draugė išvyko į Pietų Afriką pas savo vyrą. Nors draugei linkėjo kuo didžiausios laimės, negalėjo susitaikyti su tuo, kad jas skirs milžiniškas atstumas, o jų bendravimas vyks tik laiškais.

Adutė neturėjo vilčių kada nors vėl išvysti mylimą draugę, išgirsti jos balsą, ją apkabinti. Tolimų kelionių įpirkti negalėjo, negalėjo sau leisti siaubingai brangių skambučių telefonu – kaip dauguma štetlo gyventojų.

„Tragiška ir skaudu, kai žmogus netenka galimybės matytis su geriausiu, visam gyvenimui skirtu draugu“, konstatavo ji. Tikrai, pandemija parodė, koks svarbus „gyvas“ bendravimas su artimaisiais.