Muziejaus lankytojams
Švietimas
Socialiniai tinklai
Darbo valandos
Kiekvieną dieną
10:00–18:00
Pirmadienis - nedarbo diena
Kapinės ir memorialai
Šeduvos žydų ir prarastų Lietuvos štetlų atminimo išsaugojimas ir įamžinimas
Slinkti
Žydų paveldas Šeduvoje ir aplinkui
Žydų bendruomenė Šeduvoje gyveno daugiau nei 300 metų ir buvo neatskiriama miesto kasdienybės dalis. Čia jie užsiėmė amatais ir prekyba, teikė gydymo, maitinimo, apgyvendinimo paslaugas, steigė religines ir pasaulietines mokyklas, meldėsi namuose ir dviejose sinagogose, diegė įvairias inovacijas – ar žinojote, kad tarpukariu žydams priklausė Šeduvoje veikusi elektros stotis? Iš Šeduvos laimės svetur ieškoti išvažiavo ne vienas čia gimęs ir augęs žydas šeduvis - ir dabar po visą pasaulį išsibarstę Šeduvos žydų palikuoniai yra gerbiami profesionalai, menininkai, mokslininkai ir politikai.
Deja, visa Šeduvos žydų buvo sunaikinta per Holokaustą. Šeduvos žydų atminimą ateities kartoms saugo Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“, Holokausto aukoms skirti memorialai Liaudiškių ir Pakutenių miškuose, Šeduvos bendruomenei dedikuotas paminklas „Mergaitė“ (skulptorius R. Kvintas) ir interaktyvus audio turas, siūlantis susipažinti su Šeduvoje gyvenusių žydų istorijomis.
Šimtmečius Senosios žydų kapinės buvo paskutinė Šeduvos žydų bendruomenės poilsio vieta. Miesto pakraštyje įsikūrusios, žemės ūkio laukų apsuptos 1,3 hektaro kapinės turi didelę istorinę reikšmę. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo jos dešimtmečius buvo apleistos ir apleistos. Iki 2010 m. akmeninė tvora buvo sunykusi, o likę antkapiai slypėjo po storais žolės sluoksniais. Deja, kai kurie žydų antkapiai netgi buvo pašalinti ir pritaikyti katalikų kapinėms.
Įgyvendinant projektą „Dingęs štetlas“, buvo imtasi didelio masto restauravimo darbų, siekiant išsaugoti šią šventą vietą. Kapinių teritorija buvo išvalyta, akmeninė tvora restauruota ir įrengti nauji įėjimo vartai. Restauravimo metu buvo aptikta apie 1300 antkapių arba jų fragmentų. Iš jų išsaugota 800 antkapių, o sėkmingai identifikuoti 400 įrašų, kurie suteikia vertingų įžvalgų apie ten palaidotųjų gyvenimą. Ankstyviausias identifikuotas antkapis datuojamas 1812 m., o naujausias – 1936 m.
Siekiant pagerbti žydų bendruomenės atminimą, nepataisomų ir neatpažintų antkapių fragmentai buvo išdėstyti į skulptūrinę Dovydo žvaigždės formos kompoziciją, suformuojant lapidariumą – ryškų paminklą, simbolizuojantį atminimą ir atsparumą.
Už šį reikšmingą restauravimą kapinės 2017 m. „Europa Nostra“ apdovanojimuose gavo specialų Europos Sąjungos kultūros paveldo premijos žiuri paminėjimą.
Šis restauravimas atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį išsaugant žydų paveldą, užtikrinant, kad Šeduvos žydų bendruomenės istorija ir palikimas niekada nebūtų pamiršti.
Prie kapinių yra keletas audio stotelių.
Dauguma žydų, gyvenusių Šeduvoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nebuvo palaidoti senosiose kapinėse. 1941 m. rugpjūtį beveik 700 žydų vyrų, moterų ir vaikų buvo žiauriai nužudyti ir palaidoti Pakutenių ir Liaudiškių miškuose. Po karo keli išlikę Šeduvos žydų bendruomenės nariai šias vietas pažymėjo atminimo akmenimis. Vėliau sovietų valdžia pastatė uniformuotus paminklus, skirtus „nacių nužudytiems sovietų piliečiams“, nepaminėdama, kad aukos buvo žydai.
Įgyvendinant projektą „Dingęs štetlas“, skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurti nauji memorialai žymi paskutinės Šeduvos žydų kartos amžinojo poilsio vietas, užtikrinant, kad jų istorija būtų tinkamai pagerbta.
1941 m. rugpjūčio 25 ir 26 d. beveik visi Šeduvos žydai buvo sušaudyti Liaudiškių miške, dviejose vietose, esančiose 500 metrų atstumu viena nuo kitos. Vos per dvi dienas buvo sunaikinta daugiau nei 300 metų klestėjusi žydų bendruomenė. Žudynėms prižiūrėjo du nacių karininkai, o nuo 1944 iki 1951 m. dvidešimt septyni vietos gyventojai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už pagalbą ir dalyvavimą žudynėse.
Pirmąjį šių egzekucijos vietų įamžinimą inicijavo saujelė Holokaustą išgyvenusių žmonių iš Šeduvos. 1948 m. jie toje vietoje pastatė atminimo akmenį. Tačiau vėliau jis buvo pakeistas cemento plokšte su užrašu „Sovietų piliečiams“, nepaminint, kad aukos buvo žydai.
2015 m., įgyvendinant projektą „Dingęs štetlas“, ši teritorija buvo atkurta, o žydų aukoms pagerbti buvo atidengti du reikšmingi Romualdo Kvinto sukurti paminklai – „Durys“ ir „Spindulys-Žvaigždė“.
1941 m. birželio 22 d. nacistinė Vokietija pradėjo puolimą prieš Sovietų Sąjungą. Tuo metu Lietuva jau buvo okupuota sovietų nuo 1940 m., todėl atsidūrė karo fronto linijoje.
Vos įžengusios į Lietuvą nacių pajėgos ėmė intensyvinti antisemitinę politiką. Kartu su vietos kolaborantais – baltaisiais raiščiais, TDA (Nacionalinio darbo saugumo pajėgų) daliniais, vietos administracija ir vietos bei pagalbinės policijos pareigūnais – jos pradėjo persekioti ir žudyti žydus.
1941 m. birželio pabaigoje–liepos mėn. visiems Lietuvos žydams, įskaitant Šeduvos žydų bendruomenę, buvo įsakyta nešioti geltona Dovydo žvaigžde pažymėtus raiščius. Jiems buvo uždrausta dalyvauti viešajame gyvenime, jie buvo žeminami ir vis labiau slegiami. Iki liepos mėn. nacių pareigūnai išleido įsakymus visas Lietuvos žydų bendruomenes priverstinai uždaryti getuose ir stovyklose.
1941 m. rugpjūčio viduryje Pakutenių miške buvo sušaudyti apie 150 Šeduvos žydų vyrų, tarp jų ir paskutinis miesto rabinas Mordechai Henkinas. Rabinas Henkinas buvo Lietuvos patriotas ir Šeduvos skyriaus pirmininkas.
2015 m. įgyvendinant projektą „Dingęs štetlas“ buvo atkurta ši memorialinė vieta ir atidengtas Romualdo Kvinto paminklas „Šviesos žvaigždės buveinė“.
Susipažinkite su žmonėmis ir partneriais, slypinčiais už „Dingęs štetlas“ muziejaus vizijos, misijos ir istorijos.